Visada sakydavau, kad privalu stengtis dėl savo laimės, dėl to, ko nori, ko sieki, dėl to kas priverčia šypsotis. Taip ir dariau. Stengiausi. Atidaviau viską, viską ir laukiau to paties atgal. Sulaukiau. Tik per vėlai... Negi iš tiesų, supranti ką reiškia, kokią svarbą gyvenime užima žmogus, kai jo netenki?! 

Sakiau ir tai, kad geriausia klausytis širdies... Irgi klydau. Arba aš tiesiog nelaimės kūdikis... Pripažinsiu, skaudu žiūrėti, kai žmonėms, kurie nei kiek neinvestavo į santykius, pildosi mano svajonės... Ir pykta ir pavydu. O gal iš tiesų reikia kvailai tikėti likimu ir sėdėti sudėjus rankas?

Tūkstančiai klausimų knibžda galvoje, atrodo, kad kažkoks gniužulas tiesiog užstrigęs gerklėje... Ir mintys sukasi tik apie tai kaip pabėgti, kaip pradėti viską iš naujo nuoširdžiai ir negalvojant, neprisimenant visko, kas įvyko. 

Kvaila situacija, kai ranka galiu pasiekti tą, dėl kurio tiek kovojau, kurio taip laukdavau, bet nebegaliu aklai pasikliauti vien savo emocijom ir širdies balsu, kažkas viduje nebeleidžia būti tikinčia, gera ir palaikančia kvailute. O neleidžia, nes prisiminus visą tą griuvimą viduje rėžia daug skaudžiau nei peiliu. Tiesiog per daug rizikinga...Negaliu savęs taip draskyti ir sužlugdyti vėl pasitikint kuo nors.

Asile tu, juk galėjom būti tokie laimingi!!! Bet dabar aš pasitraukiu ir daugiau NIEKADA nebeleisiu niekam taip savęs nuskriausti.

Pamačiau šią nuorodą. Ir labai ilgai ji vis kibždėjo mano galvoje. Toje sudėtingų minčių prikrautoje galvoje. Kaip įprasta mane traukia tie su kuriais buvimas kartu, atrodo, neįmanomas. Jau daugiau nei metai mano simpatija (dabar net nežinau ar tuos jausmus vis dar galima vadinti tik simpatija) priklauso visiškai kitokiam nei aš. Kaip visada užburtas ratas: susižavėjimas - buvimas kartu - staigi ir mirtina tyla - ignoravimas - pasižadėjimas, kad viskas baigta - ir vėl susitikimas, kuris viską užveda vis iš naujo. Metai laiko tokių ratų. Jau net nesuskaičiuočiau kiek kartu žliumbdama prisiekiau, kad jau viskas, jau užtenka. O dabar vat sėdžiu rami mirtinos tylos stadijoje ir nedarau nieko. Galbūt pavargau stengtis, lipti per savo principus, pažeisti savo orumą, o galbūt galutinai suprantu, kad tas žmogus ne man. Kad ir kaip norėčiau juo rūpintis, kasdien būti šalia ir atiduoti viską geriausia suprantu, kad atgal to negausiu. Nebent menkas dėmesio nuotrupas. Manau, kad niekada negausiu tokios jaukios ir kvailai romantiškos jausmų dozės kaip aukščiau rodytame filmuke, bet man to reikia. Būtent aš viena tų, kuriai patinka ignoruoti viską aplink ir išdarinėti kvailiausius dalykus, aš noriu tos šilumos, tos vaikiškai naivios ir tokios tyros meilės. Ir džiaugiuosi, kad pagaliau pati suprantu, kad norėdama būti su žmogumi aš negaliu paaukoti savęs, atsisakyti tokių paprastų ir kartu ypatingų akimirkų vaidinant suaugusią porą. Aš nenoriu būti suaugusi, aš noriu mylėti ir būti lygiai tiek pat mylima. Galvoje dabar rami nostalgija, manau, laikas ne vėl sukti ratą sakant, kad viskas baigta, o tiesiog susitikus (galbūt ir paskutinį kartą) atsisveikinti. Žinau, kad dar bus naktų, kai pagalvė mirks nuo ašarų, kad dar bus daug rytų prasidedančių mintimis apie jį, bet aš esu žmogus ir man reikia tos banalios meilės, kurią jis dėdamasis suaugusiu vyru turėtų sugebėti išreikšti ne tik žodžiais, bet ir veiksmais. Nors jau dabar aišku, kad su lyg mano atsisveikinimu viskas ir baigsis. Bet tebūnie, nes aš padariau viską, kas buvo mano valioje. Mylėkit atsakingai.

Šiandien lygiai 22:22 sugalvojau norą. Ir jis išsipildė! Paprašiau, kad šiandien paaiškėtų ateitis, nebeliktų toks kankinančios nežinios. Norėjau, kad būtų aišku, jei jam rūpiu, jei giliai jo širdies kertelėje kirba jausmai man, kad pagaliau jis tai pasakytų ir mes galėtume pradėti žengti pirmuosius žingsnius savo ateities link. O visgi, jei aš esu tuščia vieta, tiesiog dvikojis padaras jam, norėjau, kad paaiškėtų nors ir tai, tik, kad nebebūtų tos nežinomybės. Taigi, paaiškėjo. Šiandien gavau viešą pažeminimą, gan stiprų, sakyčiau. Jis ten buvo. Ir žinot ką? Ogi, nieko. Tyla ir alus. Jis buvo prie tų tylinčių ir paslapčia besišaipančių padarų. Ačiū, už tai, kad man jau aišku. Aš ta, kuriai bet kokiu paros metu galima skambinti ir susitikti; ta, kuri visada išklausys, nesmerks, kai aplinkiniai jau seniai nuteisė; ta, kuri vienintelė matė jame pliusus, žinodama visus trūkumus ir šoko prieš visus, kurie bandė jį įžeisti. Taip aš buvau tokia. O šiandien gavau išankstinę gimtadienio dovaną. 21-ojo gimtadienio, tikrosios pilnametystės proga. Galutinai suaugau. Eidama tamsoje, rydama ašaras ir tikėdama, kad kada nors aš dar kartą sugebėsiu pasitikėti žmogumi, jį pamilti, tik tą kartą jau tinkamą žmogų. Nepykstu ant jo. Nuo kvailumo vaistų dar nėra. Linkiu jam laimės. Tikiuosi, kad jis suras tą su kuria jam bus gera. Tą, kurios nebijos paimti už rankos ir apkabinti, kai jai bus sunku. Tą, kurios paklaus, ar saugiai grįžo namo. Tą, kurią sugebės apginti ir mylėti. O aš pabandysiu susidėlioti savo vidų iš šukių dar kartą. Skauda, bet praeis, nes viskas praeina. Praeis ir ta begalinė meilė, nes ji taip ir liko neįvertinta.

Vėl. Vėl. Ir vėl. Tik dabar viskas kažkodėl atrodo daug rimčiau. Dar garsiai to sau nepripažinau, bet įsimylėjau. Vėl? Ne. Jau įsimylėjau. Šį kartą viskas kitaip, nes aš siekiu jo. Ne vieną kartą perlipau savo principus, ne vieną kartą nusileidau dėl jo. Bet priėjau tą ribą, kad suprantu, kad tai nepadeda. Perlipau savo principus, spjoviau į kitų nuomonę ir dariau tai, ką iš tiesų norėjau daryti - būti su juo. Žinau, tikrai žinau, kad nesu jam tuščia vieta, kad rūpiu, bet norėčiau, kad tai būtų akivaizdu. Kiekvieną dieną pirma mintis apie jį, paskutinė - taip pat. Negana to nuo to ilgesio nepailstu net naktį miegodama. Sapnuoju - jį. Tai vargina. Ne, iš tiesų tai skaudina, nes man trūksta jo kas minutę. Bet kas, kas mane supa primena akimirkas praleistas kartu. Aš neturiu kur pabėgti, kur pasislėpti ar su kuo užsimiršti. Galiu tik bandyti apsimesti abejinga, bet... jam abejingumo, net apsimestinio neįstengiu suvaidint.

Dieve, kokios naivios mergaičių, moterų širdys. Tik lašelis dėmesio, tik sekundė priverčianti pasijausti geidžiama ir mintys užpildytos prisiminimais ir ateities iliuzijomis. O aš jaučiu, kaip į mano iliuzijas beldžiasi ruduo ir tamsūs lapai vija lauk šviesos spindulius...

Kai vėl užplūsta liūdnos akimirkos vis dar užsuku čia išsilieti. Dauguma mano pažįstamų ir net draugų nėra matę to, kas sudėta čia. Šimtai liūdesio minučių, mirtinos mintys, tūkstančiai lašų ašarų ir visa tai mato tik man nepažįstami žmonės. Ir gerai, nes savo kasdienybėje negaliu sau leisti išsiverkti iki užmigimo, pasiguosti apie man skaudžius dalykus. Kasdienybėje aš laimingas žmogus. Bent jau bandau tokia būti. Išsišiepusi, kai kiti žemina, ironizuojanti, kai be proto sunku, tylinti, kai norisi tik bėgti per lietų ir verkti, kad niekas nepamatytų. Žinau, kad ir šis momentas praeis ir viskas vėl atrodys gerai. Tik kartais taip reikia šiltų rankų ir nesmerkiančių akių. Dabar viskas vėl juda per greit. Atrodo, kad niekas, ką darau neturi prasmės, todėl noriu viską mesti, sudaužyti ir tiesiog nusigerti iki nukritimo. Atrodo, kad nemoku normaliai bendrauti su priešinga lytimi, nes žaidžiu iki tol, kol jie bando mane nusitempti pasivolioti, tada stop ir nieko nepadariusi jaučiuosi kažkokia nuvalkiota kalė. Aš nežinau, kodėl man taip nesiseka gyventi žemėje...

Gyvenimas pats priverčia išmokti vertinti, tai ko anksčiau nevertinau. Dabar man gera, tiesiog gera kartu su juo. Kam nepatinka visapusiškas rūpestis, stipriai persaldinta arbata į lovą, gaminami pusryčiai ir vakarienė, stiprūs apkabinimai, neleidžiantys kvėpuoti, žvilgsnis, kuris, atrodo, įstrigęs giliai tavyje. Dabar man to užtenka. Man patinka, kad jis planuoja ateitį: vestuves, šeimą, kurių aš nenoriu. Bet man patinka, kad jis savo ateities be manęs neįsivaizduoja. Ir kas naktį pagalvoju, kad noriu ir aš to. Noriu, kad neįsivaizduočiau gyvenimo be jo. Noriu, kad nebereikėtų svaidytis žodžiu "myliu", kai jis neturi prasmės. Bet vargu ar dar kada nors galėčiau jį pasakyti nemeluodama. Bet aš prašau, kad taip būtų. Kas nakt.