Vėl. Vėl. Ir vėl. Tik dabar viskas kažkodėl atrodo daug rimčiau. Dar garsiai to sau nepripažinau, bet įsimylėjau. Vėl? Ne. Jau įsimylėjau. Šį kartą viskas kitaip, nes aš siekiu jo. Ne vieną kartą perlipau savo principus, ne vieną kartą nusileidau dėl jo. Bet priėjau tą ribą, kad suprantu, kad tai nepadeda. Perlipau savo principus, spjoviau į kitų nuomonę ir dariau tai, ką iš tiesų norėjau daryti - būti su juo. Žinau, tikrai žinau, kad nesu jam tuščia vieta, kad rūpiu, bet norėčiau, kad tai būtų akivaizdu. Kiekvieną dieną pirma mintis apie jį, paskutinė - taip pat. Negana to nuo to ilgesio nepailstu net naktį miegodama. Sapnuoju - jį. Tai vargina. Ne, iš tiesų tai skaudina, nes man trūksta jo kas minutę. Bet kas, kas mane supa primena akimirkas praleistas kartu. Aš neturiu kur pabėgti, kur pasislėpti ar su kuo užsimiršti. Galiu tik bandyti apsimesti abejinga, bet... jam abejingumo, net apsimestinio neįstengiu suvaidint.