Šiandien lygiai 22:22 sugalvojau norą. Ir jis išsipildė! Paprašiau, kad šiandien paaiškėtų ateitis, nebeliktų toks kankinančios nežinios. Norėjau, kad būtų aišku, jei jam rūpiu, jei giliai jo širdies kertelėje kirba jausmai man, kad pagaliau jis tai pasakytų ir mes galėtume pradėti žengti pirmuosius žingsnius savo ateities link. O visgi, jei aš esu tuščia vieta, tiesiog dvikojis padaras jam, norėjau, kad paaiškėtų nors ir tai, tik, kad nebebūtų tos nežinomybės. Taigi, paaiškėjo. Šiandien gavau viešą pažeminimą, gan stiprų, sakyčiau. Jis ten buvo. Ir žinot ką? Ogi, nieko. Tyla ir alus. Jis buvo prie tų tylinčių ir paslapčia besišaipančių padarų. Ačiū, už tai, kad man jau aišku. Aš ta, kuriai bet kokiu paros metu galima skambinti ir susitikti; ta, kuri visada išklausys, nesmerks, kai aplinkiniai jau seniai nuteisė; ta, kuri vienintelė matė jame pliusus, žinodama visus trūkumus ir šoko prieš visus, kurie bandė jį įžeisti. Taip aš buvau tokia. O šiandien gavau išankstinę gimtadienio dovaną. 21-ojo gimtadienio, tikrosios pilnametystės proga. Galutinai suaugau. Eidama tamsoje, rydama ašaras ir tikėdama, kad kada nors aš dar kartą sugebėsiu pasitikėti žmogumi, jį pamilti, tik tą kartą jau tinkamą žmogų. Nepykstu ant jo. Nuo kvailumo vaistų dar nėra. Linkiu jam laimės. Tikiuosi, kad jis suras tą su kuria jam bus gera. Tą, kurios nebijos paimti už rankos ir apkabinti, kai jai bus sunku. Tą, kurios paklaus, ar saugiai grįžo namo. Tą, kurią sugebės apginti ir mylėti. O aš pabandysiu susidėlioti savo vidų iš šukių dar kartą. Skauda, bet praeis, nes viskas praeina. Praeis ir ta begalinė meilė, nes ji taip ir liko neįvertinta.