Kai vėl užplūsta liūdnos akimirkos vis dar užsuku čia išsilieti. Dauguma mano pažįstamų ir net draugų nėra matę to, kas sudėta čia. Šimtai liūdesio minučių, mirtinos mintys, tūkstančiai lašų ašarų ir visa tai mato tik man nepažįstami žmonės. Ir gerai, nes savo kasdienybėje negaliu sau leisti išsiverkti iki užmigimo, pasiguosti apie man skaudžius dalykus. Kasdienybėje aš laimingas žmogus. Bent jau bandau tokia būti. Išsišiepusi, kai kiti žemina, ironizuojanti, kai be proto sunku, tylinti, kai norisi tik bėgti per lietų ir verkti, kad niekas nepamatytų. Žinau, kad ir šis momentas praeis ir viskas vėl atrodys gerai. Tik kartais taip reikia šiltų rankų ir nesmerkiančių akių. Dabar viskas vėl juda per greit. Atrodo, kad niekas, ką darau neturi prasmės, todėl noriu viską mesti, sudaužyti ir tiesiog nusigerti iki nukritimo. Atrodo, kad nemoku normaliai bendrauti su priešinga lytimi, nes žaidžiu iki tol, kol jie bando mane nusitempti pasivolioti, tada stop ir nieko nepadariusi jaučiuosi kažkokia nuvalkiota kalė. Aš nežinau, kodėl man taip nesiseka gyventi žemėje...