Visada sakydavau, kad privalu stengtis dėl savo laimės, dėl to, ko nori, ko sieki, dėl to kas priverčia šypsotis. Taip ir dariau. Stengiausi. Atidaviau viską, viską ir laukiau to paties atgal. Sulaukiau. Tik per vėlai... Negi iš tiesų, supranti ką reiškia, kokią svarbą gyvenime užima žmogus, kai jo netenki?! 

Sakiau ir tai, kad geriausia klausytis širdies... Irgi klydau. Arba aš tiesiog nelaimės kūdikis... Pripažinsiu, skaudu žiūrėti, kai žmonėms, kurie nei kiek neinvestavo į santykius, pildosi mano svajonės... Ir pykta ir pavydu. O gal iš tiesų reikia kvailai tikėti likimu ir sėdėti sudėjus rankas?

Tūkstančiai klausimų knibžda galvoje, atrodo, kad kažkoks gniužulas tiesiog užstrigęs gerklėje... Ir mintys sukasi tik apie tai kaip pabėgti, kaip pradėti viską iš naujo nuoširdžiai ir negalvojant, neprisimenant visko, kas įvyko. 

Kvaila situacija, kai ranka galiu pasiekti tą, dėl kurio tiek kovojau, kurio taip laukdavau, bet nebegaliu aklai pasikliauti vien savo emocijom ir širdies balsu, kažkas viduje nebeleidžia būti tikinčia, gera ir palaikančia kvailute. O neleidžia, nes prisiminus visą tą griuvimą viduje rėžia daug skaudžiau nei peiliu. Tiesiog per daug rizikinga...Negaliu savęs taip draskyti ir sužlugdyti vėl pasitikint kuo nors.

Asile tu, juk galėjom būti tokie laimingi!!! Bet dabar aš pasitraukiu ir daugiau NIEKADA nebeleisiu niekam taip savęs nuskriausti.