Po ilgos tylos jis vėl grįžo. Grįžo su taika ir meile, su pasiūlymais susitikti, su šūsniu klausimų kaip man sekasi ir t.t. Ir aš po velnių net nenutuokiu iš kur likimas turi tiek sarkazmo. Gal užteks? Buvo laikas, kai į tokį jo elgesį būčiau iškeitusi viską, bet tų laikų nebėra. Dingo. Viskas senai baigta. Aš turiu savo gyvenimo draugą, kurį gerbiu ir noriu mylėti. Bet kodėl visada jis turi grįžti ir sumaišyti viską mano mintyse. Jau senai aš apie jį negalvojau, jis man nerūpi, bet yra ryšys, kurį jaučiu aš ir žinau, kad jis taip pat ir atrodo, kad negaliu jo visiškai nutraukti, nors nenoriu jo net matyti. Tiesiog dabar vėl sumaištis. Viskas aukštyn ir stipriai purtoma. Nenoriu niekur eit ir su niekuo kalbėti, viskas jau senai išsakyta. Ir atrodo, kad nebėra prasmės nieko daryti. Tiesiog čia galiu rašyti, ko negaliu sakyti. Ir dar, mielas likime, užteks ironijos, jau užteko ir šiandien atrasti kvepalų mėginuką su kvepalais, kuriais jis kvepindavosi. Negi taip smagu matyti žmones nelaimingus???