Sakiau, kad ateis ta diena, kai juoksiuos iš to ką tau jaučiau. Žinai, ji atėjo. Tu man nieko nebereiški. Nieko, nes ankščiau maniau, kad tu kitoks nei visi, kad esi kilnus, nuoširdus, paprastas ir pagarbus. Bet dabar aiškiai matau, kad tu lygiai toks pat ir kaip ir tie kiti. Žinai, kuo tu nuo jų skiriesi? Tuo, kad tu bandai vaidinti. Apsimesti, kad iš tiesų esi kažkas kitokio. Viskas baigta. Tu man nebeįdomus, tavo bučiniai tapo bjaurūs, o tu pats kritai į patį žemiausią tašką... Ačiū, už tai, kad susimovei vaidindamas savo spektaklį ir išlaisvinai mane nuo bemiegių naktų liejant ašaras. Ačiū, už tai, kad gražinai į tuo paauglystės laikus, kai jaučiausi tokia pati suknista, naivi idiotė kaip ir tada. Ačiū, kad pabučiavai paskutinį kartą, nes supratau, kad tavo bučiniai man jau nepatinka ir, kad daugiau nenoriu su tavim praleisti nei vienos sekundės.