Kelias dienas sugebėjau apgauti pati save, teigdama, kad tau nebejaučiu nieko. Iš tiesų, pati jau buvau beveik tuo patikėjusi, bet žinoma tokiais atvejais atsiranda gyvenimo ironija. Taip buvo ir dabar. Vienas tavo apkabinimas, vienas bučinys ir aš vėl tau po kojų. Vėl vergė tau. Aš esu stipri, bet prieš tave - bejėgė. Nesugebu tavęs atstumti, nesugebu pasakyti nieko žeidžiančio tau. O ta naktis su tavim buvo tobula, nepaisant to, kad žinau jog paskui man vėl skaudės. Tamsa, joje mirgančios šviesos, laužų atspindžiai vandenyje ir mes, arti dangaus. Viskas tobula, nes tu buvai šalia. Žinai, tu esi tas su kuriuo norėčiau pabusti rytais, tu tas dėl kurio atiduočiau viską, tu tas, kurį aš paprasčiausiai ir nuoširdžiai MYLIU.