Išėjau į lauką, ten buvo tamsu, šalta, žiūrėjau į mėnulį, stebėjau judančias švieseles ir prisiminiau, kad šią vasarą norėjau, kad viskas baigtųsi, kad nustotų skaudėti vidų, norėjau tiesiog nieko nejausti... Dabar mano noras išsipildė. Nebejaučiu nieko. Man nebesvarbi draugystė, nebenoriu įsimylėti ir mylėti nieko. Bet iš tiesų pati savęs nesuprantu, nes kartais vienintelis dalykas, kuris, atrodytų, padarytų gyvenimą gražesnį - tai mylimo žmogaus glėbys ir tyluma aplinkui, kad neberūpėtų niekas. Manau, kad tiesiog bijau dar kartą pasitikėti žmonėmis, nes paprasčiausiai pernelyg daug kartų nudegiau. Pirmą kartą sužinojau ką reiškia žodis "meilė", ko gero, viskas buvo per tobula, kad tęstųsi ilgiau, todėl netekau žmogaus, kuris sudarė mano gyvenimo pamatą, jis išėjo į kitą pasaulį, o man paliko tik prisiminimus kas kart duriančius į širdį. Niekada nemaniau, kad atsistosiu ant kojų ir toliau norėsiu gyventi, bet tai praėjo. Po daug laiko atsirado dar vienas panašus į Jį. Vėl įklimpau. Atidaviau viską: kūną, sielą, bet jam to nereikėjo. Jis viską išmetė ir sutrypė. Prisiekiau, kad daugiau taip nebus, kad daugiau niekas taip nesielgs. Susikūriau apsauginį stiklą nuo bet kokių jausmų. Ir nuoširdžiai stengiausi gyventi toliau, ne tik egzistuoti... Visu tuo momentu šalia buvo draugė, bent jau maniau, kad ji buvo draugė... Ji žinojo viską, atrodė tai vienintelis žmogus, kuris suprato ir palaikė, bet vis tiek išdavė. Netekau tiek daug. Labiausiai gaila savo laiko praleisto veltui. Dabar vienintelis dalykas ką turiu brangaus - šeima. Ir daugiau į savo pasaulį nenoriu įsileisti jokių pašalinių, nes visi vėliau ar ankščiau išduoda, palieka. 

Taigi, dabar gyvenu be jausmų, taip kaip norėjau, bet vis tiek nejaučiu laimės. Jaučiuosi tarsi gyvenčiau be tikslo, be esmės, gyvenimas atrodo beprasmis. Bandau save išreikšti įvairioje veikloje, palikti kažkokį pėdsaką, bet veltui. Nerandu savęs. Kartais atrodo, kad tas naktis, kurias verkdavau dėl žmonių, kurie skaudino, buvau daug laimingesnė nei dabar. Bet dabar net norėdama nieko nebepakeisiu. Tiesiog užsigrūdinau. O tas, kuris sutrypė, kuriam nerūpėjo, mano jausmai, dabar bando sugrįžti, bet veltui, nes dabar man nusispjaut į jį.