Kartą gyveno naivi mergaitė. Mergaitė, kuri tikėjo, kad gali pakeisti pasaulį, kad blogi žmonės gali virsti gerais, kad draugystė ir meilė yra amžinos. Mergaitė mėgo daug svajoti ir ji visada naiviai tikėdavo, kad jos svajonės kada nors vis tiek išsipildys. Ta mergaitė daugybę laiko praleido rojaus kampelyje, tai buvo jos sukurtas pasaulis: ramus, kupinas šilumos, gėrio ir meilės. Mergaitė tą pasaulį sukūrė su berniuku. Berniuku, kuris išmokė ją pažinti draugystę, pasitikėjimą, meilę. Mergaitė ir berniukas buvo laimingi, nors ir susipykdavo, tai trukdavo tik kelias akimirkas, jie žinojo, kad visada bus kartu, kad visada grįš vienas pas kitą. Tačiau kartą berniukas išėjo. Išėjo į kitokį Rojų, į tikrąjį. Mergaitė liko viena. O rojus buvęs žemėje ėmė griūti: jo ryškios spalvos ėmė blukti nuo ašarų, į jį pradėjo plūsti daug liūdesio, ilgesio, bet mergaitė stengėsi išsaugoti jos ir berniuko kurtą rojų. Ji žinojo, kad ir berniukas jį saugos iš aukščiau. Mergaitė nusprendė palikti rojų, uždaryti vartus plūstančiam skausmui į rojų, tam, kad jame dar išliktų spalvų. Ji išvyko. Laikui bėgant mergaitė pradėjo statyti naują pasaulį kitur. Mergaitė vėl įsimylėjo. Nors mergaitę dažnai skaudindavo ji vis tiek mylėjo, nes ji tikėjo, kad svajonės pildosi, ji tikėjo, kad dar sutiks tokį patį berniuką iš rojaus. Tačiau kuo mergaitė labiau mylėjo, tuo labiau ją skaudino. Ji nesuprato, kodėl žmonės čia nemoka mylėti ir toliau bandė čionykščius žmones išmokyti mylėti. Kartą mergaitė savo krūtinėje atvėrė širdį, bet vienas berniukas į ją primėtė daug purvo. Mergaitė nukrito ant žemės. Ji bandė išvalyti savo širdį nuo purvo, kuris ją užteršė. Tačiau mergaitė mirė. Mirė nuo žmonių abejingumo ir žiaurumo. O juk ji norėjo tik mylėti...