"Aš tikėjau tavim, aš tikėjau dangum, aš tikėjau svajonėm ir lietum...", tačiau dabar nebetikiu. Nebetikiu niekuo išskyrus save. Jaučiuosi tarsi kartočiau savo kvailo naivumo klaidas, kai buvau penkiolikos. Dabar gėda vien pagalvojus kokia idiotė tapau...Kaip aš galėjau patikėti, kad tau rūpiu. Kaip? IDIOTĖ! Žinai, jaučiuosi blogai, jaučiuosi kaip šiukšlė - panaudota ir išmesta... Bet ne šiukšlėmis vis tiek kažkas pasirūpina... Nieko, išgyvensiu. Bet už tokį tavo elgesį bus atlyginta, tik tu kentėsi labiau...