Kažkada juokiausi iš jos kvailų ir per daug sureikšmintų jausmų... Kažkada juokiausi iš tokio apgailėtino "bendravimo"... Atrodo, kad prisijuokiau per daug. Pati jaučiu kaip mes tolstam, kaip nyksta bet koks bendravimas, bet puikiai suprantu kaip sureikšminu bet kokius tavo veiksmus: šypseną, žvilgsnį, žodžius... Aš pavargau. Pavargau bėgti nuo savo pačios minčių, o gal stebėti kaip tu bėgi nuo manęs. Pavargau vaidinti, kad tu tiesiog laisvalaikio praleidimo būdas, nes taip nėra. Myliu? Negaliu taip sakyti, kažkas neleidžia... Galbūt pati bijau tai pripažinti sau. Bet po velnių, man tu rūpi beprotiškai. Man svarbu žinoti kur tu ir su kuo esi, ką veiki ir ar tau viskas gerai. Suprantu ir tai, kad aš tau tik eilinis nuotykis. Suprantu. Skauda. Bet žinodama tai vis tiek pulsiu į tavo glėbį, pasiduosiu tavo bučiniams ir klausysiu tavo brukamo melo "Pasakok man tiesą, pasakok man melą, man viskas brangu..." Oficialiai skelbiu - aš esu idiotė, prarandanti savo savigarbą. Idiotė, kuri padarytų labai daug dėl tavęs, kuri atiduotų daug, kad tik tu būtum laimingas. Bet norėčiau, tikrai labai norėčiau, kad leistum man padaryti tave laimingu... Nekenčiu vakarų ir minčių, kurios jau nebe mano. Bet tikiu, kad "viskas praeina." Tikiuosi, praeisi ir tu pasiimdamas tą peilių rinkinį iš mano vidaus, kuris trukdo gyventi. Aš kantri, bet viskas turi ribas. Nebegaliu žiūrėti į ką pavirtau, vidumi prašydama bent lašo tavo meilės. Žinau, kad ateis diena, kai galėsiu praeiti pro tave taip, kaip tu dabar praeini pro mane - taip lyg nebūtų nieko buvę, lyg būčiau tuščia vieta... Turbūt tokia ir esu. Bet aš pasitraukiu. Pasitraukiu paskutinį kartą. Manęs nebus, bet grįšiu ir labai tikiuosi, kad tu manęs lauksi ir suprasi ką jauti ar, kad nejauti nieko. Kvaila tikėtis, kad grįžus man, viskas pasikeis, bet tas mergaitiškas naivumas vis dar manyje...